Apsimestinis sandoris

Civilinėje byloje sprendžiama dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais ir apsimestiniais.

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia jo ir atsakovo sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovo nuosavybėn žemės sklypus; taip pat pripažinti negaliojančiomis graižtvinių šautuvų pirkimo–pardavimo sutartis.

Ieškovas nurodė, kad nors notarine tvarka sandoris įformintas kaip pirkimo–pardavimo, tačiau iš tiesų juo nebuvo perleistos nuosavybės teisės į nurodytus žemės sklypus. Ieškovą ir atsakovą siejo itin geri santykiai, todėl, atsakovui išreiškus norą tapti ūkininku, ieškovas, nesusimąstydamas apie tokių sandorių padarinius ir galimą pažado perrašyti sklypus juos grąžinant neįvykdymą, sutiko perrašyti atsakovo vardu sau ir savo sutuoktinei priklausančius žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Ieškovas išdavė įgaliojimą atsakovui jo vardu įsigyti turtą ir netgi disponuoti ieškovo vardu atidaryta sąskaita. Pagal šalių žodinį susitarimą atsakovas turėjo po penkerių metų grąžinti ieškovo nuosavybėn žemės sklypus, todėl, forminant pirkimo–pardavimo sandorius, nebuvo mokami pinigai. Kadangi atsakovui trūko vien ieškovo perleistos žemės, tai ieškovas įkalbėjo kitą savo draugą, kuris, pasitikėdamas ieškovu, taip pat sutiko laikinai perrašyti atsakovo nuosavybėn jam kartu su sutuoktine priklausantį žemės sklypą. Aplinkybę, kad atsakovas realiai nesinaudojo žemės sklypais, patvirtina tai, jog ieškovas visą laiką naudojosi šiais sklypais nesant jokios sutarties dėl nuomos ar panaudos, kaip ūkininkas šią žemę dirbo ir ją deklaruodavo. Pasibaigus terminuotam žemės perdavimui, ieškovas pareikalavo grąžinti žemės sklypus, tačiau atsakovas nesutiko, teigdamas, kad ieškovas jam yra skolingas.

Ieškovas taip pat teigė, kad nenorėdamas, jog jam priklausantys brangūs ginklai būtų laikomi policijoje, sutarė su savo draugais, kad jie perims ginklus savo žinion saugoti iki atskiro ieškovo pavedimo. Nors sandoris dėl ginklų buvo įformintas kaip pirkimo–pardavimo sandoris, tačiau ieškovui nebuvo sumokėta už šiuos ginklus. Tai, kad ginklų perleidimo sandoriais nesiekta pirkimo–pardavimo sandorio pasekmių, netiesiogiai patvirtina ta aplinkybė, kad kiti asmenys, su kuriais ieškovas sudarė analogiškus ginklų perleidimo sandorius, ieškovo prašymu perrašė ginklus ieškovo artimiems žmonėms.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedami tam tikrų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248-2017, 23 punktas).

Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (CK 1.86 straipsnis). Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Aplinkybių, ar sandoris buvo realiai vykdomas, nustatymas yra fakto klausimas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).

Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).