Apsimestinis sandoris

Byloje sprendžiama dėl (projektavimo rangos) sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą, kad iš atsakovių būtų priteista skola pagal dvi tyrimo ir projektavimo darbų sutartis. Ieškovė teigė įvykdžiusi savo įsipareigojimus pagal šiuos sandorius, tačiau atsakovės nevykdo savo prievolės sumokėti darbų kainą. Atsakovės savo atsisakymą grindė aplinkybe, kad sutartys, iš kurių ieškovė kildina savo reikalavimą, yra apsimestinės, todėl pareiga atsiskaityti už atliktus darbus joms nekilo. Atsakovės teigė, kad su ieškove pasirašytos sutartys teismo ex officio pripažintinos apsimestinėmis dėl to, kad tikroji atsakovių valia buvo pasirašyti sutartis ne su ieškove, o su įmone, kurioje ieškovė dirba ir yra šios bendrovės akcininkė. Atsakovių teigimu, ieškovė pasirašė ginčo sutartis ir buvo nurodyta sandorio šalimi tik siekiant išvengti mokestinių prievolių atsiradimo ir jų vykdymo. Taigi, anot atsakovių, siekiant planuoti mokesčius dėl dviejų iš keturių vienu metu atsakovių sudarytų tyrimo projektavimo sutarčių, šioje byloje nagrinėjamo ginčo sutartyse šalimi nurodyta ne tikroji sandorio šalis – įmonė, o individualia veikla besiversiantis asmuo – ieškovė.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

CK 1.78 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Ši patikra priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).

Paprastai simuliaciniai sandoriai, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai, nėra akivaizdiai niekiniai, nes simuliacinių sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių) arba sudarydamos sandorį kitam sandoriui pridengti, slepia tikrąją savo valią. Analogišką aiškinimą kasacinis teismas pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, kurioje spręsta dėl tariamojo sandorio pripažinimo negaliojančiu ex officio, kai eškovas nebuvo suformulavęs teismui reikalavimo pripažinti šį sandorį niekiniu ir dėl to negaliojančiu. Taigi teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl jo apsimestinumo, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų.

Kasacinio teismo išaiškinimai sudaro pagrindą vertinti, kad tam, jog ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, kad, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga.