Atleidimas nuo civilinės atsakomybės

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą dėl valstybės veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti biokuro. Šalys susitarė, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį. Atsakovė nesutiko nupirkti viso biokuro kiekio, motyvuodama šilta žiema, pasikeitusiomis pirkimo taisyklėmis, ieškovės reikalavimą vertino kaip prieštaraujantį sutarties ir teisės aktų nuostatoms bei viešajam interesui.

Byloje nustatyta, kad atsakovė yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, gaminanti ir tiekianti centralizuotą šilumos energiją, t. y. teikianti viešąsias valstybės reglamentuojamas paslaugas, todėl privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir vykdyti imperatyviąsias įstatymo nuostatas.

Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 20 punktas).

CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Tai reiškia, kad sutarties šalis įpareigoja ne vien sutarties sąlygos, bet ir įstatymų nuostatos. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018, 20 punktas). Šalys greta vykdytinų sutarties sąlygų yra saistomos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-690/2018, 34 punktas).

Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016 52 punktą; 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017 31 punktą; 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-701/2017 21 punktą). Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015).