Atligintinis servitutas

Civilinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto atlygintinumą ir vienkartinės kompensacijos už įstatymu nustatytą servitutą dydžio nustatymą, kai servitutas įstatymo pagrindu yra nustatytas patalpų savininkui.

Ieškovė prašė priteisti vienkartinę kompensaciją už naudojimąsi servitutu, nuostolių, susidariusių už naudojimąsi servitutu, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė daugiau kaip 10 metų naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis. Šiose patalpose laiko elektros prietaisus ir kitus daiktus, gamina žemos įtampos elektros energiją ir ją parduodama didesne kaina gauna naudą. Ieškovė negali šiomis patalpomis naudotis, gauti pajamų iš šios atsakovės užimtos patalpos nuomos, todėl ieškovė dėl tokio servituto patiria žalos.

Nagrinėjamoje byloje pirmiausiai turi būti įvertinta, ar yra pagrindas nekilnojamojo daikto servitutą, nustatytą įstatymo pagrindu, laikyti atlygintiniu, atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo daikto suvaržymai atsirado sukuriant patį daiktą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu.

Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-695-2018, 34 punktas).

Nuosavybės teisė yra savininko teisė valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Naudotis daiktu reiškia pritaikyti daikto naudingąsias savybes ir tokiu būdu gauti naudos. Atitinkamai naudojimosi galimybių sumažinimas yra nuosavybės teisių ribojimas. Savininko galimybė naudotis daiktu gali sumažėti nustačius galimybę daiktu ar jo dalimi naudotis ir kitam asmeniui servituto pagrindu (pvz., nustačius kelio servitutą susisiekimui, panaudojus sklypo dalį svetimam pastatui pastatyti, dalyje patalpų įrengus kito asmens įrenginius), apribojus daikto savininko veiksmus (nustačius draudimus, sąlygas vykdyti veiklą ar atlikti tam tikrus veiksmus ir kt.). Tokiu atveju tarnaujančiojo daikto savininkas netenka galimybės visa apimtimi naudotis savo daiktu, jo vertingosiomis savybėmis. Galimybė naudotis daiktu gali būti sumažinta (sumažėti) taip, kad savininkas apskritai neturėtų galimybės naudotis visu savo daiktu (pavyzdžiui, dėl nustatyto servituto savininkas netektų galimybės naudoti visą žemės sklypą, patalpas, pastatą ir kt.) ar esmine dalimi savininko teisių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, ar apribojimai tik sumažina naudojimosi daiktu galimybes, ar iš viso pašalina galimybę naudotis daikto vertingosiomis savybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-695-2018, 36 punktas).