Autorinės teisės

Civilinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių autorių teisių areštą.

Pareiškėja prašė panaikinti antstolio patvarkymą dėl turto arešto akto papildymo, areštuojant pareiškėjai priklausančias autoriaus teises ir paskiriant jų administratorių.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu patvarkymu antstolis aiškiai peržengia jam suteiktus įgaliojimus ir nustatytą veiklos teritoriją, neteisėtai areštavo autoriaus turtines teises, kurios yra neregistruotos jokiame registre ir niekaip nėra susijusios su Lietuvos Respublika.

Autorių teisių objektai yra apibrėžti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo 2018 m. birželio 4 d. patvarkymo priėmimo metu; nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 4 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. ATGTĮ 4 straipsnio 2, 3 dalyse pateikiamas autorių teisių objektų sąrašas, kuris nėra baigtinis, o 4 dalyje nurodoma, kad autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams taikomos nepažeidžiant autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu buvo sukurtas išvestinis kūrinys arba sudarytas rinkinys, bet netaikomas duomenims ar medžiagai, nesantiems autorių teisių objektais, iš kurių sudaryta duomenų bazė.

ATGTĮ 2 straipsnio 29 dalyje nustatyta, kad kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Analogiškai reglamentuojama ir šiuo metu galiojančios ATGTĮ redakcijos 2 straipsnio 30 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta dėl autorių teisių objektus apibūdinančių požymių. Pirmiausia autorių teisių objektais yra laikomi ne bet kokios, o kūrybinės veiklos (žmogaus intelektinės veiklos), susijusios su literatūra, menu ir mokslu, rezultatai, kurie yra išreikšti objektyvia forma. Antrasis autorių teisių objektus apibūdinantis požymis yra originalumas – pagrindinė sąlyga kūrinio teisinei apsaugai atsirasti. Teisės aktuose nėra pateikta kūrinio originalumo samprata – tai yra teismų praktikos aiškinimo ir doktrinos dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Originalumas vertinamas atsižvelgiant į konkretų objektą ir jo pobūdį. Kadangi originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl, esant ginčui, tai turi nustatyti teismas, vertindamas reikšmingus klausimui spręsti įrodymus. Teisės doktrinoje, analizuojant originalumo reikalavimą, taip pat pažymima, kad neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos veiklos rėmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-611/2015, 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 28 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Svarbu pažymėti ir tai, kad originalus kūrybinės veiklos rezultatas laikomas kūriniu ir saugomas, nepaisant jo meninės vertės, taigi saugomi bet kokie kūriniai, net jeigu jie meniniu požiūriu nėra vertingi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad autorių teisės taikomos ir paskelbtiems, ir nepaskelbtiems kūriniams, bet išreikštiems kuria nors objektyvia forma, nepriklausomai nuo kūrinio formos, paskirties ar vertės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-687/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).