Būsto kreditavimo sutartis

Byloje sprendžiama dėl sutarties pažeidimo bei netesybų dydžio, taip pat nekilnojamojo turto kredito sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą teisėtumo.

Ieškovai prašė teismo pripažinti būsto kreditavimo sutarties atitinkamus punktus nesąžiningomis Sutarties sąlygomis.

Ieškovai nurodė, kad su atsakovu sudarė būsto kreditavimo sutartį. Sutarčiai užtikrinti banko naudai buvo įkeistas žemės sklypas ir namas. Kaip ieškovai patys teigia, jie tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, tik atsiradus laikiniems finansiniams sunkumams pavėlavo sumokėti kelias įmokas, tačiau vėliau jas visiškai padengė. 2015 metais sužinojo, kad sutartis yra nutraukta nuo 2014 m. gruodžio 30 d., ir gavo antstolės raginimą įvykdyti notaro išduotą vykdomąjį dokumentą. Apie sutarties nutraukimą ir vykdomojo įrašo išdavimą ieškovai iki tol nežinojo, jokių įspėjimų negavo. Ieškovai teigia, kad jie nepadarė esminio Sutarties pažeidimo, dėl kurio galėtų būti nutraukta kreditavimo sutartis. Ieškovai nurodė, kad pranešimas apie netinkamą Sutarties vykdymą ir pranešimas apie Sutarties nutraukimą negali būti pateikiami viename dokumente. Be to, Sutartyje nustatytos padidintos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos pažeidžia ieškovų interesus, nes yra neproporcingai didelės. Notaro vykdomasis įrašas, kuris ginčijamas šioje byloje, buvo atliktas suteikus notarui neteisingą informaciją apie tai, kad ieškovai buvo informuoti apie Sutarties nutraukimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje taikytinas ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose.

Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas; 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 49 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 38 punktas ir kt.).

Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo sutarties sąvokos apibrėžtimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

Pagal galiojančio CK 6.2281 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis. Kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamam turtui įsigyti, kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl kai pastaroji sutartis atitinka nurodytus vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai yra fiziniai asmenys, o bankas – verslininkas. Taigi byloje aptariama sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Ginčo sutarties specialiosios dalies 2.7 punkte įtvirtinta, kad kredito paskirtis yra gyvenamojo namo dalies su priklausiniais pirkimas. Sutarties objektas (gyvenamojo namo dalies pirkimas) suponuoja, jog kredito sutarties tikslas yra susijęs su ieškovų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Ieškovai pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, atsakovas šios aplinkybės neginčijo ir nenurodė argumentų, kodėl ši sutartis negalėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Ginčo sutartis yra vartojimo, jos sąlygų sąžiningumo ir vartotojo apsaugos aspektu iš esmės nevertino.