Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų

Civilinėje byloje sprendžiama dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, taip pat teisės į būstą apsaugą, įpareigojant sudaryti naudojamos patalpos nuomos sutartį.

Ieškovė prašė: 1) iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, tamsiojo kambario, ir bendro naudojimo patalpų su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Konvencijos 8 straipsniu, be kitų teisių, yra ginama ir asmens teisė į būsto neliečiamybę. Tačiau bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Ch. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje J. S. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.).

Remiantis EŽTT praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., EŽTT 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje B. prieš Junginę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje W. prieš Jungtinę Karalystę). Taip pat tam, kad patalpos būtų pripažintos asmens būstu, yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. EŽTT 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35). 

Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., EŽTT 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje P. prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje W. ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. EŽTT 1997 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje M. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73). Konvencijos 8 straipsnis taip pat gali būti taikomas socialinio būsto (kuriuo pareiškėjas naudojosi kaip nuomininkas) kontekste, nors pagal nacionalinę teisę būsto laikino naudojimo teisė yra pasibaigusi (žr. EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimo byloje McC. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 46).

Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama teisė į būsto neliečiamybę apima ir apsaugą nuo būsto praradimo, iškeldinimo ar sunaikinimo. Tačiau ši teisė nėra absoliuti.

EŽTT praktikoje pripažįstama, kad būsto praradimas yra pats ekstremaliausias kišimasis į asmens teisę į jo būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas asmuo priklauso pažeidžiamų asmenų grupei. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT, be kitų teisės į būsto neliečiamybę ribojimų, tokiu ribojimu yra pripažinęs iškeldinimą iš būsto net tuo atveju, kai teismo sprendimas dėl iškeldinimo dar nėra įvykdytas (žr., pvz., EŽTT 2011 m. birželio 21 d. sprendimo byloje O. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 48833/07, par. 56; 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, par. 91; 2009 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 22).

Nepaisant to, kad ginčo patalpos laikytinos atsakovų būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovus iš ginčo patalpų yra laikytinas atsakovų teisės į jų būsto neliečiamybę ribojimu, toks ribojimas gali būti pateisinamas, egzistuojant Konvencijoje nustatytoms sąlygoms.

Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., Ć. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19), arba siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame (socialiniame) būste, interesus (žr., pvz., Sh. prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Y. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje P. ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.