Iškeldinimas iš patalpų

Byloje sprendžiama dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Ieškovė prašė iškeldinti atsakovą iš buto su visais jam priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Ieškovė nurodė, jog savivaldybės administracijos direktorius įsakymu atkūrė trečiajam asmeniui nuosavybės teisę į ginčo butą. Ieškovė ir trečiasis asmuo, įgyvendindami Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.579 straipsnį, sudarė savininkui grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo išnuomojo ieškovei ginčo butą.

Ieškovė nurodė, jog, Sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto ir kitų patalpų perėmimo iš nuomininko ir perdavimo savininkui organizuoti komisijai nuvykus į ginčo butą, jame buvo rastas atsakovas. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas be teisinio pagrindo gyvena ginčo bute. Atsakovas buvo nuolat raginamas atlaisvinti ginčo butą, tačiau jis nereagavo į tokius raginimus. Ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patiria nuostolius – ji, remdamasi pirmiau nurodyta nuomos sutartimi, turi mokėti trečiajam asmeniui nuomos mokestį už ginčo butą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniu, be kitų teisių, yra ginama ir asmens teisė į būsto neliečiamybę. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT, Teismas) praktikoje yra suformuota autonominė, nuo nacionalinių apibrėžimų ar klasifikacijų nepriklausanti „būsto“ sąvoka (žr., pvz., Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206). Ar atitinkama asmens gyvenamoji vieta gali būti laikoma „būstu“ Konvencijos 8 straipsnio prasme, priklauso nuo individualių bylos aplinkybių ir nuo to, ar egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta (žr., pvz., Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141; Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; McKay-Kopecka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45320/99; Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206–207). Taip pat patalpų pripažinimui asmens „būstu“ yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35).

Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje plėtojama „būsto“ koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai. Konvencijos 8 straipsniu galima remtis net tada, kai asmens teisė gyventi tam tikrose patalpose yra ginčijama. Remiantis EŽTT praktika, Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama būsto neliečiamybės teise gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141), taip pat asmenys, kurie yra būsto nuomininko partneriai. Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr., Mente? ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par. 73). Konvencijos 8 straipsnis taip pat gali būti taikomas socialinio būsto (kuriuo pareiškėjas naudojosi kaip nuomininkas) kontekste, nors pagal nacionalinę teisę būsto laikino naudojimo teisė yra pasibaigusi (žr. McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 46; Brežec prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7177/10, par. 36).

Taigi, atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad asmens teisė į būsto neliečiamumą Konvencijos 8 straipsnio prasme kyla nepriklausomai nuo to, ar asmuo tą būstą įgijo, gyveno jame turėdamas teisinį pagrindą, o lemiamos įtakos Konvencijos 8 straipsnio taikymui turi gyvenimo ginčo būste trukmė ir susiklostę asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su būstu. EŽTT praktikoje, vertinant 7, 10, 14 metų gyvenimo tam tikrose patalpose trukmę, buvo konstatuojama, kad asmuo tiek laiko gyvendamas ginčo patalpose su jomis sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad jas būtų galima laikyti asmens būstu ir, remiantis Konvencijos 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į būsto neliečiamybę (žr. Panyushkiny prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11; Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10).

Tačiau Konvencijos 8 straipsniu ginama asmens teisė į būsto neliečiamybės gerbimą nėra absoliuti ir tam tikrais atvejais jos ribojimas gali būti laikomas pateisinamu ir proporcingu bei nepažeidžiančiu Konvencijos. Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: toks ribojimas turi teisinį pagrindą; juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra. EŽTT ypatingą reikšmę suteikia taikomo ribojimo proporcingumo vertinimui, pabrėždamas, kad bet kuriam asmeniui, kuriam gresia būsto praradimas, turėtų būti užtikrinama teisė į tokios ribojančios priemonės proporcingumą, kurį, atsižvelgdamas į Konvencijos 8 straipsnio principus, nustatytų nepriklausomas teismas, nepaisydamas to, kad pagal nacionalinę teisę tokio asmens teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi (žr., pvz., McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis EŽTT išaiškinimais, formuoja praktiką, pagal kurią, sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t. y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010; 2011 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2011).