Kelio servituto pasibaigimas

Advokatas Klaipėdoje
(8-622) 14507
Gediminas Pocius

Ieškovas prašė pripažinti pasibaigusiu apskrities viršininko įsakymu nustatytą kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis per jo žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi būti iš esmės pasikeitusios konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 str.). Taigi reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamam naudojimui užtikrinti bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti. Nagrinėjamu atveju sujungus du žemės sklypus, per naujai suformuotą sklypą nustatytas kitas servitutas, sudarantis galimybę patekti (tiek prieiti, tiek privažiuoti) prie pastatų, dėl naudojimosi kuriais ir buvo nustatytas ginčijamas servitutas per ieškovo ir kitų bendraturčių žemės sklypą. Trečiojo asmens pateikiami argumentai, kad servitutu nepatogu naudotis dėl netinkamos kokybės kelio dangos, netinkamos nuovažos ir vieno iš šalia servitutinio kelio esančių pastatų konfigūracijos, nepaneigia teismų išvados dėl servituto įrengimo bei tinkamumo naudoti, o tik atspindi trečiojo asmens siekį įgyti teisę naudotis dviem servitutiniais keliais ir taip susikurti kuo palankesnes bei patogesnes patekimo į savo būstą sąlygas.

Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Servitutu suteikiama teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba apribojama to daikto savininko teisė naudotis daiktu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto) tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis).

Taigi servitutu tam tikra apimtimi yra ribojamos daikto, tampančio tarnaujančiuoju, savininko nuosavybės teisės. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto suvaržymas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014). Tai reiškia, kad turi būti paisoma daiktų savininkų nuosavybės teisių gynimo pusiausvyros, siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi viešpataujančiuoju daiktu minimaliai apribojant tarnaujančiojo daikto savininko teises. Dėl to teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 13 punktas; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-916/2017, 22 punktas).

Kadangi servituto, kaip daiktinės teisės, varžančios tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę, nustatymas pateisinamas objektyvaus būtinumo egzistavimu, tokio būtinumo išnykimas, pasikeitus aplinkybėms, sudaro pagrindą servitutui pasibaigti (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). CK 4.112 straipsnio 5 dalyje nustatyta viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininko teisė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą. Plačiau servituto pabaigos dėl pasikeitusių aplinkybių pagrindas atskleistas CK 4.135 straipsnyje, nustatančiame, kad kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.


Ginčų Sprendimas
(8-622) 14507
Gediminas Pocius