Krovinio vežėjo atsakomybė dėl sugadinto krovinio

Civilinėje byloje sprendžiama dėl krovinio vežėjo atsakomybės dėl sugadinto krovinio ir krovinio vežėjo teisės gauti atlygį už vežimo paslaugą, pripažinus jo dalinę atsakomybę už krovinio sugadinimą.

Ieškovė nurodė, jog bendrovė pateikė jai užsakymą pervežti šaldytos mėsos krovinį. Ieškovė savo ruožtu pateikė atsakovei ekspedijavimo užsakymą, o atsakovė, priimdama šį užsakymą, įsipareigojo organizuoti krovinio pervežimą. Krovinys dėl temperatūros režimo pažeidimų buvo sugadintas ir tapo netinkamas naudoti, todėl krovinio gavėja atsisakė jį priimti. Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė atsisakė ją patenkinti.

Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai bendriausia prasme yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (6.807–6.823 straipsniai). Krovinio vežimo sutarties samprata yra atskleista CK 6.808 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

Pažymėtina, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (šios konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).

Pažymėtina, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008).