Nesusituokusių asmenų turto padalijimas

Advokatas Klaipėdoje
(8-622) 14507
Gediminas Pocius

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto padalijimo klausimus.

Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad gyvendami kartu kaip sugyventiniai, bendrąja daline nuosavybe įsigijo nekilnojamąjį turtą, registruotus atsakovo vardu; padalyti tarp sugyventinių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovei asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį šio nekilnojamojo turto.

Galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir anksčiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Tokių asmenų santykiams reglamentuoti skirtos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus ,,Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ normos, tačiau kol nėra priimto ir įsigaliojusio įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, minėtos normos nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis).

Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal CK6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).


Ginčų Sprendimas
(8-622) 14507
Gediminas Pocius