Preliminarioji sutartis

Byloje sprendžiama dėl civilinės atsakomybės preliminariosios sutarties šaliai taikymo nesudarius pagrindinės sutarties.

Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti jai iš atsakovės netesybas.  Ieškovė nurodė, jog bylos šalys pasirašė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią jos susitarė vėliau sudaryti pagrindinę negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė, remdamasi preliminariosios sutarties nuostatomis, sumokėjo atsakovei avansą kaip pirmąją įmoką pagal būsimą pagrindinę sutartį.

Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį ir sugrąžino ieškovei avansą. Ieškovė pirmiausia bandė derybų būdu spręsti susidariusią situaciją, tačiau šalims nepavyko susitarti, todėl ieškovė pretenzija informavo atsakovę, kad ji pasinaudoja preliminariosios sutartyje įtvirtinta teise nutraukti sutartį, ir kartu pareikalavo sumokėti jai sutartyje nustatytas netesybas –  baudą. Atsakovė, nors pagrindinė sutartis buvo nesudaryta tik dėl jos kaltės, iki šiol nesumokėjo ieškovei netesybų.

Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

Preliminariosios sutarties šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kaip ir bet kuri kita prievolė, kaip ji suprantama pagal CK 6.1 straipsnį, gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Netesybos pagal sutartį – sutarties nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netesybų, kurios atlieka ir esamų bei būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi apibrėžtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019 43 punktą). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ir netesybų, kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje.