Rangovo atsakomybė

Civilinėje byloje sprendžiama dėl rangovo teisinio statuso, savininko teisės nukreipti reikalavimus dėl statinio trūkumų tiesiogiai rangovui, kai šis pažeidžia pareigą garantuoti daikto kokybę ir dėl tokio pažeidimo taikytinus teisių gynimo būdus.

Ieškovė prašė įpareigoti atsakovus solidariai per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita parengti pastato įvairių statybos darbų defektų šalinimo projektą, pateikti projektą ieškovei ir pagal projektą atlikti įvairių statybos darbų defektų šalinimo darbus, t. y. pašalinti defektus sukėlusias priežastis; atsakovams neįvykdžius teismo įpareigojimo ištaisyti defektus per nustatytą terminą, suteikti teisę ieškovei atlikti defektų šalinimo darbus atsakovų lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovų reikiamų išlaidų atlyginimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, ar atsakovė laikoma ginčo gyvenamojo namo statybos rangovo funkcijas vykdžiusiu asmeniu, sprendžiama remiantis visų pirma Statybos įstatymo normomis. Ginčo sprendimui aktuali Statybos įstatymo redakcija, galiojusi ginčo gyvenamojo namo statybos laikotarpiu, nuo leidimo vykdyti statybos darbus išdavimo iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimo.

Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 2 straipsnio 49 dalis nustatė, kad statinio statybos rangovas yra įmonė, fizinis asmuo ar kiti šio įstatymo 15 straipsnio 1 ar 2 dalyse nurodyti subjektai. To paties įstatymo 15 straipsnio 5 dalis nustatė, kad jei statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas rangovo pareigas ir teises. Statyba ūkio būdu – statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrenginius (Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 2 straipsnio 16 dalis). Taigi, pagal Statybos įstatymo redakcijos Nr. IX-583 nustatytą reguliavimą rangovu galėjo būti laikomas ne tik asmuo, kuris yra rangos sutartinių santykių su kitu asmeniu – užsakovu šalis. Analogišką išvadą suponuoja ir šiuo metu galiojanti Statybos įstatymo redakcija. Nors šiuo metu galiojančios Statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 75 dalis statinio statybos rangovą apibrėžia kaip Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinį asmenį, juridinį asmenį ar kitą užsienio organizaciją ar jų padalinį, turintį šios įstatymo nustatytą teisę užsiimti statyba ir vykdantį statybą rangos sutarties pagrindu, to paties įstatymo 18 straipsnio 9 dalis nustato, kad jeigu statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas statytojo (užsakovo) ir rangovo pareigas, išskyrus pareigą paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą, jeigu jis yra fizinis asmuo, kuris pagal šio įstatymo reikalavimus turi teisę vadovauti statybai.

Taigi tiek pagal ankstesnę, tiek pagal šiuo metu galiojančią Statybos įstatymo redakciją rangovu gali būti laikomas ne tik asmuo, kuris yra rangos sutartinių santykių su kitu asmeniu – užsakovu šalis, bet ir asmuo, kuris vykdo statybą ūkio būdu. Tuo tarpu CK rangovą apibrėžia tik kaip kitą nei užsakovas rangos sutarties šalį (CK 6.644 straipsnio 1 dalis kartu su 6.681 straipsnio 1 dalimi). Todėl darytina išvada, kad Statybos įstatymas plačiau apibrėžia rangovą nei rangos sutartis reglamentuojančios Civilinio kodekso normos, aptardamas ir situaciją, kai tas pats asmuo gali vykdyti ir statytojo (užsakovo), ir rangovo funkcijas, taigi, turėti dvejopą statusą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks dvejopas atsakovės statusas išplaukia iš pačios atsakovės veiklos specifikos. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra verslininkė, jos verslas – parduoti sukurtą statybos būdu nekilnojamąjį daiktą. Atsakovė yra patyręs verslo subjektas, savo tinklalapyje ji nurodo, kad yra viena didžiausių nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonių grupių Lietuvoje, sėkmingai plėtojanti gyvenamųjų, komercinių, visuomeninių ir kitos paskirties pastatų projektus. Modernius ir kokybiškus sprendimus įmonė klientams siūlo jau daugiau nei dvidešimt metų.

Atsakovės veiklos specifiškumas pasireiškia tuo, kad jos veikla nukreipta ne į nekilnojamojo turto perpardavimą ar pardavimą, o, visų pirma į nekilnojamojo turto sukūrimą statybos būdu ir taip sukurto turto pardavimą. Taigi atsakovė veikia pirmiausiai kaip nekilnojamojo daikto sukūrėja (daikto gamintoja) ir tik vėliau – kaip nekilnojamojo daikto pardavėja.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė ginčo gyvenamojo namo statybos atžvilgiu vykdė ir statytojo (užsakovo), ir rangovo funkcijas.