Statinio nugriovimas

Byloje sprendžiama dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

Ieškovė nurodė, kad savivaldybės administracija rašytiniu pritarimu suteikė atsakovui teisę atlikti statinio kapitalinį remontą, pakeisti jo paskirtį iš gamybos ir pramonės paskirties į gyvenamąją. Ieškovė nustatė, kad projekte nurodyta statybos rūšis – kapitalinis remontas – neatitinka projekto duomenų, nes projektuojamas kitokių nei esami matmenų pastatas. Statinio matmenų pakeitimas yra rekonstrukcijos darbų požymis. Nepateikti statybos techninio reglamento STR „Statinio projektavimas“ nurodyti būtinieji dokumentai: ištrauka iš patvirtinto teritorijų planavimo dokumento, projekto konstrukcijų dalis ir kt. Kadangi atsakovas pradėjo statybos darbus – statinio ardymą – pagal neteisėtai išduotą rašytinį pritarimą, todėl turi pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

Ieškovė kelia klausimą dėl Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–3 punktų, kuriuose reglamentuojami padariniai, teismui savo sprendimu panaikinus statybą leidžiančio dokumento galiojimą, aiškinimo ir taikymo. Ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju, atsakovui vietoj panaikinto statybą leidžiančio dokumento per teismo nustatytą terminą negavus naujo statybą leidžiančio dokumento, vadovaujantis Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, turi būti atkuriama padėtis, buvusi iki atliktų statybos darbų, konkrečiai – atsakovas turėtų būti įpareigotas atstatyti pastato dalis, nugriautas atliekant statybos darbus pagal panaikintąjį statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovė taip pat teigia, kad teismai nemotyvavo sprendimo netaikyti nurodytų padarinių.

Nugriaudamas statinį ar jo dalį, statinio savininkas įgyvendina savo nuosavybės teisę, įskaitant jos sudėtinę dalį – teisę disponuoti daiktu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: ribojama remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (inter alia (be kita ko), aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo.

Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Europos Žmogaus Teisingumo Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad siekis nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendruomenės intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos lemia proporcingo pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo santykio poreikį (žr., pvz., 2009 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Kozacioglu prieš Turkiją, peticijos Nr. 2334/03; 2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62).

Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste taip pat būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimai dažniausiai konstatuojami dėl proporcingumo aspekto pažeidimo. Nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuri nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03).

Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Tame pačiame nutarime pažymėta, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

Kasacinio teismo praktikoje irgi pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013).

Griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė gali būti taikoma tik įsitikinus, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-687/2019, 71 punktas).