Vežimo sutartis

Civilinėje byloje sprendžiama dėl vežėjo civilinės atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą kroviniui vežti vežimo sutartyje nustatytu terminu.

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį, kurioje susitarė, jog atsakovė paims krovinį ir jį pristatys gavėjai.

Ieškovė teigė, kad atsakovė nepaėmė krovinio Sutartyje nurodytu pasikrovimo vietos adresu, žadėjo tai padaryti tai vėliau, tačiau, ieškovei susisiekus su atsakove dėl krovinio paėmimo, nurodė, jog krovinį galės paimti tik kitą savaitę. Ieškovė, siekdama užtikrinti savo įsipareigojimus krovinį jo gavėjai, tą pačią dieną kreipėsi į kitą vežėją dėl krovinio paėmimo. Kadangi krovinį reikėjo paimti tą pačią dieną ir pristatyti skubiai, tai pigiausiai pervežti krovinį sutikusiai vežėjai ieškovė sumokėjo 900 Eur pervežimo kainą. Dėl netinkamo atsakovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ieškovė patyrė 790 Eur dydžio nuostolius, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės.

Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata, šioje normoje nurodyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

Pažymėtina, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009; kt.).

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 27 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, tačiau ne kitais tikslais (pvz., pateikus automobilį kroviniui pakuoti, saugoti prieš pervežant ir panašiai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CMR konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).

Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis – konsensualinė, nes pripažįstama, jog ji sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015). Pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalį važtaraštis be vežimo sutarties sudarymo patvirtinimo taip pat yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai.

Taigi, apibendrinant aptartus motyvus, darytina išvada, kad jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka šios nutarties 21 punkte nurodytas sąlygas, jai taikytina CMR konvencija, tačiau Konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas.