Antraeilis daiktas

Civilinėje byloje sprendžiama dėl savininko, kuriam priklauso žemės sklypo priklausinys – statinys (tvora), teisės į žemės sklypą praradimo pasekmių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad savivaldybės administracija inžinerinį statinį – dalį tvoros, kuri buvo valstybiniame žemės sklype, įtraukė į apskaitą surašydama statinių, kurie neturi savininkų, apskaitos aktą ir kreipėsi į teismą šį statinį pripažinti bešeimininkiu ir perduoti savivaldybės nuosavybėn (Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 3.2 punktas). Teismas sprendimu civilinėje byloje šią tvorą pripažino bešeimininkiu turtu ir perdavė savivaldybės nuosavybėn. 

Materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai būti civilinėje teisinėje apyvartoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013).

Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Šios, t. y. trečiosios, rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008;2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2013; kt.).

CK 4.58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą; pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegija nurodo, kad nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimas – tai vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnis), todėl, nagrinėjamu atveju sprendžiant su nuosavybės teisės įgijimu susijusius klausimus, yra aktualus ne tvoros pastatymo momentas, bet šio daikto perdavimo savivaldybės nuosavybėn momentas ir atitinkamai tuo metu buvęs teisinis reglamentavimas. Todėl Druskininkų miesto apylinkės teismas, spręsdamas dėl tvoros perdavimo savivaldybės nuosavybėn, turėjo patikrinti, ar prašoma pripažinti bešeimininke tvora buvo pastatyta teisėtai ir atitinkamai ar gali būti perduota savivaldybei nuosavybėn. 

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad savivaldybės nuosavybėn perduota tvora aptvertoje teritorijoje nėra pastatytų pastatų ar statinių, t. y. byloje nenustatyta, kad tvora tarnautų kokiam nors pastatui ar statiniui kaip pagrindiniam daiktui (CK 4.19 straipsnio 1 dalis).

CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Pagal CK 4.46 straipsnio 1 dalį savininkai, kurių žemės sklypai atskirti tvora, medžiais, krūmais, siena ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, tarnaujančiais abiem sklypams ir esančiais ant sklypų ribos, turi teisę bendrai naudotis minėtais objektais, jeigu negalima nustatyti, kad šie objektai priklauso vienam konkrečiam savininkui.

Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, tvora kai kuriose vietose skiria skirtingus žemės sklypus, o valstybei priklausančioje žemėje (minėta, žemės sklypas šiuo metu išformuotas) tvora teismo sprendimo pagrindu priklauso ne žemės savininkei – valstybei, o savivaldybei. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad šis faktas nekeičia paties nekilnojamojo daikto, kaip savarankiško pagrindiniam daiktui – žemės sklypui tarnauti skirto antraeilio daikto, paskirties. Nesant žemės sklype statinių, kaip pagrindinių daiktų, kuriems tvora tarnautų, žemės sklype esanti tvora tarnauja pagrindiniam daiktui – žemės sklypui. Tokiu atveju, kai tvora yra žemės sklypo priklausinys, tai, remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, ją, kaip antraeilį daiktą, ištinka pagrindinio daikto – žemės sklypo likimas, jei sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (nutarties 23 punktas).

Šios bylos kontekste reikšmingas CK 4.105 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas. CK 4.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šio žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu. Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu ne dėl statinių savininko kaltės, tai statinių savininkui atlyginama šio kodekso 4.102 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis žemės sklypo savininko lėšomis (2 dalis). Jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl statinių savininko kaltės ir jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypu, tai statinius jų savininkas gali nusikelti. Kai nukelti visų arba kai kurių statinių (jų dalių) neįmanoma, žemės sklypo savininko sutikimu neperkelti objektai gali būti perleidžiami trečiajam asmeniui arba žemės sklypo savininko ir statinių savininko susitarimu gali būti perleidžiami žemės sklypo savininkui, arba nugriaunami (3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.105 straipsnio 1–4 dalis pasekmės, kurias patirs asmuo teismine tvarka pripažinus, kad jis prarado teisę į žemės sklypą, kuriame yra jam nuosavybės teise priklausantys statiniai, priklauso nuo to, ar sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu dėl jo ar ne dėl jo kaltės, ar jam suteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, kokia yra žemės sklypo savininko valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 36 punktas).