Arbitražas prieš teismą

Byloje sprendžiama dėl arbitražo pirmenybės prieš valstybės teismus, sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo konstatuojant arbitražinio susitarimo (ne)egzistavimą šalių standartinių sutarties sąlygų kolizijos atveju.

Ieškovė nurodė, kad ji suteikė atsakovei tarptautinio vežimo paslaugas, tačiau ši neatsiskaitė pagal išrašytas sąskaitas faktūras ir liko skolinga. Atsakovė neteikė pretenzijų dėl vežėjos įsipareigojimų netinkamo vykdymo.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ginčas yra teismingas Lietuvos arbitražo teismui, nes šalys, sudarydamos krovinio pervežimo sutartis, susitarė dėl arbitražinės išlygos, jog bet koks ginčas, kylantis iš krovinio pervežimo sutarčių, turėtų būti nagrinėjamas Lietuvos arbitražo teisme. Atsakovė nurodė ir tai, kad ji neturi pareigos atsiskaityti su ieškove, nes ieškovei mokėtinas sumas yra įskaičiusi į atsakovei mokėtinas baudas pagal ginčo sutartis.

Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ji niekada nepatvirtino ir nepripažino atsakovės siųstos arbitražinės išlygos. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų sutikusi spręsti ginčus arbitraže, kad šalys derino tokio susitarimo sąlygą. Esami dokumentai patvirtina, kad ieškovė priėmė tik tas kitos šalies sąlygas, kurios neprieštarauja pateiktam užsakymui (vežimo sąlygoms).

Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).

Arbitražinio susitarimo reikšmė ir teisinės pasekmės, kylančios, kai tokio susitarimo šalis kreipiasi su ieškiniu ne į arbitražą, o į teismą, reglamentuojamos KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti; jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą. Savo turiniu analogiškos nuostatos įtvirtintos CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 17 punktas). Spręsdamas dėl jurisdikcijos atsisakymo ir šalių nukreipimo spręsti ginčą jų pasirinktu būdu, teismas turi išsiaiškinti, ar tarp šalių yra sudarytas toks susitarimas; jei taip, ar susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo nėra akivaizdžiai negaliojantis, ar nėra akivaizdžių priežasčių, lemiančių tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą (pvz., susitarta dėl nearbitruotino ginčo perdavimo arbitražui; pažeidžiamos išimtinio teismingumo taisyklės ir kt.). Nustatęs, kad toks susitarimas yra sudarytas ir nėra akivaizdžiai negaliojantis ar negalintis būti įvykdytas, teismas turi aiškintis, kokios yra susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribos (kokius ginčus apima toks susitarimas), ar atitinkamas ginčas patenka į susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017, 27 punktas).