Bedraturčių teisės

Advokatas Klaipėdoje
(8-622) 14507
Gediminas Pocius

Byla dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teismas nurodė, kad bendraturčiui, ketinančiam perleisti savo dalį, taip pat ją išnuomoti tais atvejais, kai yra nustatyta naudojimosi bendru daiktu tvarka, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas. Nagrinėjamu atveju tarp bendraturčių nėra nustatyta naudojimosi bendru nekilnojamuoju turtu ir valstybinės žemės sklypu tvarka, todėl nesuderinus su ieškovu, kokį konkretų turtą (jo dalį) vienas iš bendraturčių gali suteikti panaudai tretiesiems asmenims, atsakovas neturėjo teisės perduoti neidentifikuotą turto dalį naudotis kitam atsakovui panaudos teise, tai padaręs jis pažeidė CK 4.75, 4.78 str. nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaudos sutartį pripažino negaliojančia. Kita vertus, tenkindamas reikalavimą dėl kitos atsakovų panaudos sutarties pripažinimo pasibaigusia ir atsakovės iškeldinimo, teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nes nesant nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos, kai bendraturčių sutarimu visas bendrosios nuosavybės objektas sutartimi perduotas naudotis kitam asmeniui, sutartis gali būti nutraukta taip pat tik bendraturčių sutarimu, o tokio sutarimo nepasiekus – teismo tvarka. Tam, kad galėtų būti nutraukta sutartis dėl vienam bendraturčiui tenkančios turto dalies panaudos, būtina prieš tai nustatyti naudojimosi šiuo turtu tvarką, nes tik nustačius tokią tvarką įmanoma įvardyti, dėl kurio konkretaus turto sutartis nutraukiama, o dėl kurio išlieka panaudos teisiniai santykiai.

CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Pagal šio straipsnio 2 dalį savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

Kasacinio teismo remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija formuojamoje praktikoje dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisę, išaiškinta, kadnuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Niekas negali naudotis savo nuosavybe tokiu būdu, kuris pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe. Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas, nes nuosavybė turi ir tam tikrą socialinę funkciją. Taigi, savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga atsižvelgti į visuomenės poreikius, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010).

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso ir nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Esant bendrosios nuosavybės santykiams kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bendroji nuosavybės teisė kiekvienam savininkui reiškia jo teisę į bendrą daiktą ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą. Taigi bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Savininkų daugetas vienam ir tam pačiam daiktui reiškia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis (išoriniai santykiai), susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam, o tai reikalauja specialaus tokių santykių reguliavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pagrindinė bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ši taisyklė, reiškianti, kad visų su bendru turtu susijusių klausimų sprendimas turi būti grįstas interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principais, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kurie yra daiktinio teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011, 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).


Ginčų Sprendimas
(8-622) 14507
Gediminas Pocius