Daikto sulaikymas

Civilinėje byloje sprendžiama dėl kreditoriaus (daikto valdytojo) sulaikymo teisės ir civilinės atsakomybės dėl neteisėto daikto sulaikymo.

Ieškovas nurodė, kad iš bendrovės jis nusipirko puspriekabę, kurią pardavėja buvo įsigijusi iš kitos įmonės. Ieškovas negali sandorio įregistruoti VĮ „Regitra“, nes ši transporto priemonė yra išregistruota, o vėl ją įregistruoti galima tik VĮ „Regitra“ pateikus transporto priemonę. To padaryti neįmanoma dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.

Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovui buvo perleista ankstesnių puspriekabės savininkių teisė reikalauti iš atsakovės žalos, kurią atsakovė padarė dėl priverstinės puspriekabės prastovos, atlyginimo. Ieškovo įsigyta puspriekabė yra sulaikyta atsakovės.

Bendroji civilinių teisių gynimo įgyvendinimo taisyklė yra ta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka ir būdais gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos (CK 1.138 straipsnis). Tačiau įstatyme įtvirtinta ir teisė asmeniui ginant savo civilines teises panaudoti savigyną. Jos įgyvendinimą reglamentuojančio CK 1.139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savigyna leidžiama tik šio kodekso nustatytais atvejais. Taigi savigyna yra įteisintas, t. y. įstatymu pagrįstas ir tik jo nustatytais atvejais taikomas, prievartinis savo teisės įgyvendinimas jėga. Viena iš civilinės teisės reglamentuojamų savigynos priemonių – tai daikto sulaikymo teisė.

Dėl savo pobūdžio, kad ji įgyvendinama asmens valia ir nuožiūra, o tai kelia didesnę riziką pažeisti kitų asmenų teises, savigyna leidžiama ribotai. Viena, savigyna ir daikto sulaikymo teise galima pasinaudoti tik įstatymo nustatytais atvejais. Tai reiškia, kad savavališka, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, savigyna nėra leidžiama. Antra, savigyna naudojamasi pagal įstatyme nustatytas sąlygas. Naudojimosi šia teise atvejus gali nustatyti prievolinės ir (ar) kitos teisės normos, o šios teisės turinį ir įgyvendinimo tvarką reglamentuoja daiktinės teisės normos. Dėl tokios prigimties ir reglamentavimo sulaikymo teisė kaip vienas iš savigynos teisinių būdų yra traktuojama ir kaip prievolinių teisių užtikrinimo priemonė, ir kaip daiktinė teisė. Tai reiškia, kad ji turi šių abiejų teisinių institutų bruožų.

Prievoliniuose santykiuose kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą įtvirtinta CK 6.69 straipsnyje. Kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę (nurodyto straipsnio 1 dalis). Sulaikymo teisės įgyvendinimo tvarką nustato CK ketvirtosios knygos normos (šio straipsnio 2 dalis).

CK 4.229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229–4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).