Daikto sulaikymas

Civilinėje byloje sprendžiama dėl kreditoriaus (daikto valdytojo) sulaikymo teisės ir jos pasibaigimo pagrindų, civilinės atsakomybės dėl neteisėto daikto sulaikymo pagrindų.

Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.139, 4.95 straipsnių, 6.58 straipsnio 7 dalies nuostatomis. Jis nurodė, kad 2017 m. birželio 15 d. iš bendrovės nusipirko puspriekabę, kurią pardavėja buvo įsigijusi iš kitos įmonės. Ieškovas negali sandorio įregistruoti VĮ „Regitra“, nes ši transporto priemonė yra išregistruota, o vėl ją įregistruoti galima tik VĮ „Regitra“ pateikus transporto priemonę. To padaryti neįmanoma dėl neteisėtų atsakovės veiksmų. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovui buvo perleista ankstesnių puspriekabės savininkių teisė reikalauti iš atsakovės žalos, kurią atsakovė padarė dėl priverstinės puspriekabės prastovos, atlyginimo.

Bendroji civilinių teisių gynimo įgyvendinimo taisyklė yra ta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka ir būdais gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos (CK 1.138 straipsnis). Tačiau įstatyme įtvirtinta ir teisė asmeniui ginant savo civilines teises panaudoti savigyną. Jos įgyvendinimą reglamentuojančio CK 1.139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savigyna leidžiama tik šio kodekso nustatytais atvejais. Taigi savigyna yra įteisintas, t. y. įstatymu pagrįstas ir tik jo nustatytais atvejais taikomas, prievartinis savo teisės įgyvendinimas jėga. Viena iš civilinės teisės reglamentuojamų savigynos priemonių – tai daikto sulaikymo teisė.

Prievoliniuose santykiuose kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą įtvirtinta CK 6.69 straipsnyje. Kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę (nurodyto straipsnio 1 dalis). Sulaikymo teisės įgyvendinimo tvarką nustato CK ketvirtosios knygos normos (šio straipsnio 2 dalis).

CK 4.229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229–4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių (CK 4.20 straipsnis). Daiktinės teisės atsiranda ir pasibaigia įstatyme nustatytais atvejais ir pagrindais. Sulaikymo teisės pabaigą reglamentuoja CK 4.235 straipsnis. Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam (CK 4.235 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisė baigiasi, kai valdytojas praranda valdymo teisę, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus daiktas išnuomojamas arba įkeičiamas kitiems asmenims (nurodyto straipsnio 2 dalis).

Daikto sulaikymui, kaip vienai iš daiktinių teisių, yra būdingi daiktinių teisių bruožai: absoliutumas, ryšys su daiktu, sekimas. Daiktinės teisės absoliutumas reiškia, kad daiktinės teisės turėtojo teisės niekas neturi teisės pažeisti. Reikalavimas nepažeisti daiktinės teisės skirtas visiems asmenims. Daiktinės teisės yra susijusios su daiktu, ne su asmeniu. Šios teisės seka paskui (lydi) daiktą. Tai reiškia, kad, sekdama paskui daiktą, po savininko pasikeitimo ši teisė, kaip susieta su daiktu, nenustoja galios vien dėl savininko pasikeitimo, t. y. ji galioja ir naujajam savininkui, išskyrus atvejus, jeigu dėl konkretaus perleidimo pagrindo įstatymas reglamentuoja, kad sulaikymo teisė pasibaigia (pavyzdžiui, CPK 748 straipsnis). Ši teisė pasibaigia konkrečiais įstatyme nustatytais pagrindais.