Jungtinė veikla

Byloje sprendžiama dėl jungtinės veiklos.

Ieškovė prašė teismo: pripažinti apsimestinėmis ir negaliojančiomis dovanojimo sutartis dėl dalies žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų inžinerinių statinių; modifikuoti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pakeičiant šios sutarties šalį – tariamą pirkėją į tikrąjį pirkėją; netaikyti restitucijos, bet turtą – dalį žemės sklypo, gyvenamąjį namą ir kitus inžinerinius statinius – pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe; priteisti ieškovei 1/2 dalį žemės sklypo, 1/2 dalį gyvenamojo namo ir 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių.

Ieškovė nurodė, kad su atsakovu gyveno faktinėje santuokoje. Gyvendami kartu su atsakovu pasistatė ir įsirengė gyvenamąjį namą su priklausiniais, jo statyboms ir įrengimui ieškovė skyrė didžiąją dalį savo atlyginimo ir asmenine nuosavybe priklausančių lėšų. Ji pasitikėjo atsakovu ir tikėjo, kad pabaigus namo statybas šis nekilnojamasis turtas bus įregistruotas jų abiejų vardu. Šalys visus bendrus gyvenimo metus gyveno ir savo poreikius tenkino iš bendrų lėšų. Laikui bėgant šalių santykiai ėmė prastėti, nuo 2015 m. ieškovė išsikėlė į kitą gyvenamąją vietą. Tais pačiais metais atsitiktinai sužinojo, kad pagal 1999 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sutartį atsakovo brolis padovanojo savo tėvui žemės sklypą ir jame esančius pastatu. Atsakovo tėvas 1999 m. rugsėjo 9 d. visą jam pagal sutartį padovanotą turtą padovanojo atsakovui.

Kadangi tikrasis gyvenamojo namo statytojas buvo ne atsakovo brolis, o ji ir atsakovas, dovanojimo sutartys yra negaliojančios, prieštarauja bendriesiems teisėms principams, imperatyviosioms teisės normoms, pažeidžia jos, kaip tikrosios namo statytojos, teises ir interesus. Dovanojimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai dėl netinkamo subjekto. Jungtinės veiklos pagrindu iš bendrų jos ir atsakovo lėšų sukurtas daiktas nepagrįstai buvo įregistruotas pirma atsakovo brolio, vėliau – tėvo vardu, o tik po to padovanotas atsakovui. Ginčo sutartys turėtų būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis, o gyvenamasis namas su priklausiniais – ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad šalys kartu gyventi, bendrą ūkį vesti pradėjo 1992 metais ir statėsi gyvenamąjį namą, todėl kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius taikytinos 1964 metų CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.

Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 472 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutartį, yra nurodęs, kad jungtinė veikla gali būti vykdoma bet kokiam teisėtam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo. Abiejų sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749-2003).

Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

Kad būtų pasiektas tikslas, jungtinės veiklos dalyviai įneša įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (CK 474 straipsnis). Įstatymo nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad bendras turtas gali būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu. Dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Šios gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatomas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015).