Nesąžininga konkurencija

Civilinėje byloje sprendžiama dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimo.

Ieškovė nurodė, kad buvęs įmonės projektų direktorius atsakovas netrukus po darbo santykių su ieškove pabaigos įsteigė konkuruojantį ūkio subjektą. Veikdamas kartu su kitais atsakovais jis sukėlė ieškovei žalą. Nuo pat ieškovės įsteigimo dienos įmonėje dirbo ir jos veiklą organizavo pagrindiniai darbuotojai – direktorius, direktoriaus pavaduotoja (buvusi direktorė), projektų direktorius, finansų direktorė ir katilų turbinų padalinio vadovas. Buvę įmonės darbuotojai buvo atsakingi už klientų paiešką, kontaktus su jais, pasiūlymų rengimą, darbo jėgos samdymą ir skatinimą, paskyrimą į darbo barus pagal vykdomus projektus klientams, reikalingų prekių įsigijimą, tinkamą užsakymų atlikimą. Taigi minėti asmenys disponavo visa ieškovės komercine informacija.

Dalis ieškovės darbuotojų, nenutraukę darbo teisinių santykių, pro forma (formaliai) įsidarbino pas atsakovę.

Ieškovė nurodė, kad tiesioginius nuostolius sudaro išlaidos, patirtos apmokant kvalifikacijos kėlimo išlaidas pas atsakovę perėjusiems dirbti darbuotojams; išlaidos, patirtos samdant kitų įmonių darbuotojus, siekiant atlikti perviliotų darbuotojų turėtas atlikti funkcijas; išlaidos dėl padidinto darbo užmokesčio, siekiant išlaikyti perviliojamus darbuotojus; išlaidos, patirtos ieškant naujų darbuotojų perviliotų darbuotojų funkcijoms atlikti.

Pagrindinis įstatymas, kuriame įgyvendinama konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija ir nustatomas sąžiningos konkurencijos gynimo mechanizmas, yra Konkurencijos įstatymas; minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus bei padarytos žalos, atsiradusios dėl konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo ypatumus. Konkurencijos įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, nustatomos išimtys (Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Taigi, siekiant ūkio subjekto atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina nustatyti šios normos dispozicijoje įtvirtintas sąlygas: pirma, egzistuoja konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, atitinkami konkurento veiksmai nėra sąžiningi, t.  y. atlikti turint tikslą konkuruoti nesąžiningai; trečia, šie veiksmai gali pakenkti (ar pakenkė) konkurento ūkinei veiklai, jo gebėjimui konkuruoti toje ūkinėje veikloje. 

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje konkurentai apibrėžiami kaip ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad konkuruojančiais ūkio subjektais laikytini tiek esami, tiek ir galimi (potencialūs) konkurentai. Atitinkamai nesąžininga konkurencija perviliojant darbuotojus Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu draudžiama tiek tais atvejais, kai ūkio subjektai yra konkuruojantys, tiek ir tada, kai vėliau pradeda konkuruoti (t. y. galimybė konkuruoti įgyvendinama vėliau). Toks Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimas atitinka Konkurencijos įstatymopaskirtį ir tikslus – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Pabrėžtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vien tik konkuruojančio subjekto įsteigimas per se nėra neteisėta veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

Nesąžiningos konkurencijos veiksmai perviliojant darbuotojus nustatomi atsižvelgiant į darbuotojų elgesį iki ir po darbo sutarčių nutraukimo, darbo sutarčių nutraukimo priežastis, darbuotojų motyvaciją dirbti buvusioje ir naujoje darbovietėje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo sutarties šalių ketinimai gali būti nustatyti pagal tai, kaip šalys elgėsi iki ir po sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra nurodęs, kad, taikant šią normą, būtina aiškintis, ar yra pakankamai duomenų apie reikšmingas aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą apie sąžiningos konkurencijos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2009).

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčus dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos, pabrėžiama visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo ir joje surinktų įrodymų visumos, tarpusavio sąsajų vertinimo svarba. Kasacinio teismo pažymėta, kad tik faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų egzistavimo ar jų nebuvimo įrodytumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011; 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-490-469/2018 34 punktą).