Pirkimo-pardavimo sutartis

(8-622) 14507

Gediminas Pocius


Byla dėl reikalavimo įvykdyti sutartinę piniginę prievolę ir sutartinės civilinės atsakomybės santykio

Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su jo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan.

Civilinių teisių gynimas apibūdinamas kaip visuma priemonių, skirtų pažeistoms teisėms atkurti, pripažinti, apsaugoti nuo gresiančių ar pakartotinių tolesnių pažeidimų, bet kuriems teisę pažeidžiantiems veiksmams nutraukti, taip pat dėl pažeidimo patirtai turtinei ir neturtinei žalai kompensuoti. Tam, kad būtų galima apginti civilines teises, įstatymai nurodo tam tikrus gynimo būdus, kuriuos taikant gali būti pasiekti pirmiau išvardyti tikslai: atkurtos pažeistos teisės, nutraukti teises pažeidžiantys veiksmai, atlyginta dėl teisių pažeidimo padaryta žala ir kita.

CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Kaip atskiri civilinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinti galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas) bei išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius), o atskirais atvejais – netesybas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir nelaikomas civiline atsakomybe, tačiau šie abu būdai gali būti taikomi kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 6.258 straipsnio 2 dalis). Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Civilinių teisinių santykių subjektai gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra. Pasirinkdama konkretų civilinių teisių gynimo būdą, šalis tam tikra prasme rizikuoja, nes ne visada jos pasirinktas teisių gynimo būdas užtikrina efektyvią jos pažeistos teisės apsaugą. Teismų praktikoje taip pat yra pasisakoma dėl būtinumo atskirti ieškinio reikalavimą įvykdyti pareigą natūra nuo reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę, kaip atskirų civilinių teisių gynimo būdų.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pirkėjų prievolės sumokėti visą pagal pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybėn įsigyto nekilnojamojo daikto kainą. Didžioji dalis pardavėjo ir pirkėjo prievolių pirkimo–pardavimo sutartyje yra prievolės, kurių pareiga – pasiekti tam tikrą rezultatą (pvz., pardavėjo pareiga perduoti daiktą bei nuosavybės teisę į jį ir pirkėjo pareiga sumokėti kainą). Prievolė sumokėti kainą pagal savo pobūdį yra piniginė. Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. Ieškinio reikalavimas priteisti pardavėjui iš pirkėjo pagal pirkimo–pardavimo sutartį nesumokėtą parduoto daikto kainos dalį reiškia reikalavimą įpareigoti pirkėją įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.213 straipsnio 1 dalis). Toks reikalavimas atitinka pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatytą civilinių teisių gynybos būdą, kai yra pažeidžiama pirkėjo pareiga sumokėti daikto kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus (CK 6.314 straipsnio 5 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis, 6.345 straipsnio 3 dalis). Taigi, reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę sutartinę prievolę pažeidusiai šaliai. Civilinė atsakomybė yra papildoma prievolė, atsirandanti dėl pagrindinės prievolės neįvykdymo.

Taigi, nagrinėjamos bylos atveju visų pirma kyla klausimas dėl ieškovų reikalavimo priteisti nesumokėtą parduoto nekilnojamojo daikto kainos dalį, t. y. reikalavimo įvykdyti piniginę prievolę natūra, pagrįstumo. Ieškovai, reikalaudami įvykdyti prievolę natūra, pasirinko netinkamą civilinių teisių gynimo būdą, nes pirkimo–pardavimo sutartimi šalys buvo susitarusios, kad, bankui nesuteikus pirkėjams kredito, pirkėjams nevykdant kredito sutarties sąlygų arba pirkėjams neatsiskaičius už nupirktą turtą, šalys įsipareigoja nutraukti šią pirkimo–pardavimo sutartį ir tokiu atveju privalo grąžinti viena kitai visa, ką buvo gavusios pagal šią sutartį (sutarties 13 punktas). Ieškovų nuomone, sutartis yra galiojanti, todėl ši sutarties sąlyga šalims yra privaloma.


Ginčų sprendimas

(8-622) 14507

Gediminas Pocius

Call Now Button