Sutartiniai santykiai

Civilinėje byloje sprendžiama dėl sutarčių aiškinimo ir paslaugų teikimo teisinių santykių.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės skolos ir metinių procesinių palūkanų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad ją ir draudimo bendrove siejo sutartiniai santykiai pagal šalių 2010 m. sudarytą sutartį, kuria šalys sulygo, jog ieškovė vykdys sutartimi apibrėžtus veiksmus už atlyginimą pagal draudimo bendrovės suteiktus įgaliojimus visą žalų sureguliavimo procesą. Draudimo bendrovei 2011 m. įsteigus atsakovę kitą įmonę ir jai suteikus visus įgaliojimus veikti Lietuvos teritorijoje kaip draudimo bendrovės atstovei, ieškovė su atsakove 2013 m. neribotam laikotarpiui sudarė analogiško pobūdžio bendradarbiavimo sutartį, kuria ieškovei buvo suteikti visi įgaliojimai atstovauti atsakovei administruojant ir reguliuojant visų draudimo rūšių žalas, atsirandančias pagal draudimo bendrovės sudarytas draudimo sutartis. Kaip teigia ieškovė, pasibaigus šalių bendradarbiavimui (2016 m. sausio 31 d. atsakovei nutraukus 2013 m. sutartį) su ja nebuvo iki galo atsiskaityta už suteiktas paslaugas.

Šalis siejo paslaugų – draudimo žalos administravimo – teikimo santykiai. Šiems santykiams taikytinos šalių 2013 m. sutarties ir jos priedų nuostatos, taip pat 2010 m. sutarties, nuo kurios prasidėjo ieškovės bendradarbiavimas su draudimo bendrove, ir jos priedų nuostatos bei dispozityviosios CK normos, reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; kt.).

Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė.