Tariamasis sandoris

Civilinėje byloje sprendžiama dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais.

Ieškovė prašė pripažinti jos ir atsakovės sudarytą paslaugų teikimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Bankroto administratorius, patikrinęs per paskutinius 36 mėnesius sudarytus ieškovės sandorius, nustatė, kad ji ir atsakovė sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei šalių suderintas reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už darbus. Be atsakovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti faktinį paslaugų suteikimą, nebuvo rasta.

Byloje nustatyta, kad bylos šalys (juridiniai asmenys) sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas. Pagal sutarties sąlygas atsakovė privalėjo pateikti ieškovei paslaugų ataskaitą už praėjusį mėnesį suteiktas paslaugas ir mokėtiną už jas sumą; ieškovė, iš dalies ar visiškai sutikdama su nurodytomis paslaugomis ir mokėtina suma, privalėjo raštu patvirtinti ataskaitą visiškai ar iš dalies; tik po šio veiksmo atsakovė turėjo įgyti teisę išrašyti ieškovei PVM sąskaitą faktūrą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sutarties nuostatos iš esmės atitiko atlygintinų paslaugų teikimo sutarties teisinį reglamentavimą. Be kita ko, CK 6.722 straipsnyje nustatyta atlygintinų paslaugų teikėjui pareiga kliento reikalavimu, jeigu paslaugų teikimo sutartis nenustato ko kita, pranešti klientui visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip (nagrinėjamu atveju nesusitarė kitaip), nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinių paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Aptarta įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl sutarties vykdymo paslaugų, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo. 

Byloje nustatyta ir tai, kad šalys sutartyje aptartos atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarkos nesilaikė. Atsakovė, neteikdama ataskaitos, išrašydavo ieškovei PVM sąskaitas faktūras, šias ieškovė priimdavo ir apmokėdavo. Ieškovės bankroto administratoriui pareikalavus teiktų paslaugų ataskaitos, atsakovė jos nepateikė.

CK 1.86 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nurodo, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant CK 1.86 straipsnį yra suformuota ir nuosekliai plėtojama. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų aiškinimas grindžiamas sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, aiškinimu; veiksmai, neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti šalims tam tikras teises ir pareigas, nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014).

Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Paprastai tariamieji, priešingai negu, pvz., prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 26 punktas).

Aplinkybių, ar sandoris tariamasis ir ar jis buvo realiai vykdomas, nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-916/2019, 22 punktas).