Sutartinė atsakomybė
Sutartinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalys) yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis,o deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.
Šių teisės normų lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad nėra delikto, jeigu žala yra susijusi su sutartiniais santykiais. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima.
Teisinių paslaugos 24/7
(8-622) 14507
Civilinė atsakomybė
Esant sutartinei civilinei atsakomybei neteisėtumas siejamas su sutarties pažeidimu. Jeigu darbuotojas sudaro susitarimą dėl įmonės paslapčių išsaugojimo, tai, kaip ir bet kuris sutarties dalyvis, privalo jo laikytis. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų ir pagal teisinį reguliavimą (CK 6.247 straipsnis) atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtas pasinaudojimas komercinę paslaptį sudarančiais duomenimis (kliento atstovų, atsakingų už užsakymų teikimą kasatoriui, kontaktai, informacija apie klientą ir jo ypatumus, iš kliento gautos pajamos, klientui taikoma kainodaros metodika (savikaina, nuolaidos, finansinės galimybės taikyti nuolaidas, marža), su klientu sudarytų sutarčių ypatumai) turėtų būti atsiradusių neigiamų padarinių (kliento netekimo) priežastis. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais.
Asmens kaltė
CK 6.282 straipsnio, reglamentuojančio mišrios kaltės institutą taikant deliktinę atsakomybę, 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
Servitutas
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami
laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius.
Atlygintinas servitutas
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai jis nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais atvejais, kai yra nustatytas administraciniu aktu. Taigi servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (pvz., atitinkamą šalių susitarimą).
Daikto valdymas
Nuosavybės teisė yra savininko teisė valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Naudotis daiktu reiškia pritaikyti daikto naudingąsias savybes ir tokiu būdu gauti naudos. Atitinkamai naudojimosi galimybių sumažinimas yra nuosavybės teisių ribojimas. Savininko galimybė naudotis daiktu gali sumažėti nustačius galimybę daiktu ar jo dalimi naudotis ir kitam asmeniui servituto pagrindu (pvz., nustačius kelio servitutą susisiekimui, panaudojus sklypo dalį svetimam pastatui pastatyti, dalyje patalpų įrengus kito asmens įrenginius), apribojus daikto savininko veiksmus (nustačius draudimus, sąlygas vykdyti veiklą ar atlikti tam tikrus veiksmus ir kt.).
Tokiu atveju tarnaujančiojo daikto savininkas netenka galimybės visa apimtimi naudotis savo daiktu, jo vertingosiomis savybėmis. Galimybė naudotis daiktu gali būti sumažinta (sumažėti) taip, kad savininkas apskritai neturėtų galimybės naudotis visu savo daiktu (pavyzdžiui, dėl nustatyto servituto savininkas netektų galimybės naudoti visą žemės sklypą, patalpas, pastatą ir kt.) ar esmine dalimi savininko teisių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia nustatyti, ar apribojimai tik sumažina naudojimosi daiktu galimybes, ar iš viso pašalina galimybę naudotis daikto vertingosiomis savybėmis.
Komercinė paslaptis
Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 d. nustatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad komercinės paslaptys, kaip pramoninės nuosavybės objektas, yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Informacija tam, kad būtų laikoma komercine paslaptimi, turi atitikti šiuos požymius: 1) ji turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą.
Teisinės paslaugos orientuotos į rezultatą
Sprendžiant ginčus:
§ Atstovauju ir konsultuoju sprendžiant ginčus teismuose
§ Atstovauju asmenis bylų procese
§ Atstovauju įmonių, asmenų interesus
Informacijos slaptumas
Komercinė paslaptis turi suteikti jos turėtojui konkurencinį pranašumą, t. y. tam tikrų verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir pan. Investuoti į turimą klientą įmonėms apsimoka labiau nei bandyti pritraukti naujų, nes iš lojalių klientų jos gali uždirbti daugiau pelno nei iš naujų pritrauktų, todėl praktikoje pripažįstama, kad ūkio subjekto klientų sąrašas priskirtinas rinkos informacijai, sudarančiai
komercinę paslaptį. Tokia informacija užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus, ji yra neatskiriamas rinkos elementas, todėl šios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims gali lemti sąžiningos konkurencijos pažeidimą. Protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą, inter alia, galėtų būti laikomos papildomos sutarčių nuostatos, įtvirtinančios konfidencialumo pareigą.
Komercinės paslapties atskleidimas
Tam, jog pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 3 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad konfidencialios informacijos atskleidimas dažniausiai susijęs su netiesioginiais nuostoliais, kurie gali pasireikšti sumažėjusiu bendrovės konkurencingumu rinkoje, žala bendrovės įvaizdžiui, negautu pelnu ir pan. Pareigos neatskleisti įmonės komercinės paslapties ir jos nenaudoti pažeidimas reiškia neteisėtą veiksmą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).
Suklydimas sudarant sandorį
Suklydimas, kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų, reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje; jo 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar
kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.
Neteisingas sudaromo sandorio suvokimas
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo.
Protingumo principas sudarant sandorį
Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.
Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.