Uzufrukto nustatymas

Civilinėje byloje sprendžiama dėl uzufrukto nustatymo ir galiojimo.

Ieškovai ieškiniu prašė nustatyti teisę iki jų mirties naudotis gyvenamojo namo patalpomis, taip pat ūkiniu pastatu ir lauko tualetu, esančiu žemės sklype.

Ieškovai nurodė, kad pirmiau nurodytą gyvenamąjį namą bendromis jėgomis ir lėšomis pastatė broliai – ieškovas ir atsakovo tėvas (ieškovo brolis). Kadangi brolių šeimos neturėjo atskiro gyvenamojo būsto, tai broliai sutarė kartu pasistatyti gyvenamąjį namą abiejų šeimoms gyventi. Namas turi dvi atskiras izoliuotas dalis su atskirais įėjimais, name yra atskiri elektros bei vandens apskaitos prietaisai. Kartu buvo pastatytas dviejų dalių ūkinis pastatas ir du lauko tualetai. Ieškovai šio namo dalyje gyveno daugiau kaip trisdešimt metų. Namas nuosavybės teise 2009 m. buvo įregistruotas ieškovo brolio vardu. Po jo mirties namo bendraturčiais tapę atsakovai pradėjo įvairiais būdais sunkinti ieškovų gyvenimą name (rašo skundus į policiją, uždraudė naudotis šiukšlių konteineriais, provokuoja konfliktus, reikalauja išsikelti iš namo).

1964 m. Civiliniame kodekse tokia teisė nebuvo nustatyta, tačiau nebūtų pagrįsta tvirtinti, kad nebuvo teisinių situacijų, kai asmenys sudarė susitarimus dėl naudojimosi svetimu daiktu per asmens gyvenimo trukmę. Tokie susitarimai turėjo teisines pasekmes, nes civilinės teisės ir pareigos atsirado iš asmenų veiksmų ir sandorių, kurie nors nebuvo įstatymais įtvirtinti, tačiau nebuvo draudžiami (1964 m. CK 6 straipsnis). Vadinasi, teisė naudotis svetimu daiktu galėjo atsirasti kaip savininko sudaryto sandorio padarinys. Pabrėžtina, kad uzufruktas – usus fructus (lot.) – tai naudojimasis svetimu turtu (be nuosavybės teisės). Tai reiškia, kad uzufruktas yra savininko nuosavybės teisės suvaržymas. Tačiau dėl to, kad jis atsiranda su savininko valia ir sutikimu, nėra pagrindo jį vertinti kaip nesukuriantį teisinių padarinių ar neteisėtą.

Nuo 2001 m. įsigaliojusio CK 4.141 straipsnio 1 dalyje uzufruktas apibūdintas kaip asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Galiojančiame CK uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai nustato įstatymas, bei sandoriais (CK 4.147 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos yra svarbios ir taikomos, kai dabartiniu metu yra sprendžiama dėl naudojimosi svetimu daiktu nustatymo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl iki 2000 m. CK įsigaliojimo sandorio pagrindu atsiradusios asmens teisės naudotis gyvenamąja patalpa teisėtumo ir galiojimo. Tokiu būdu yra pagrindas taikyti 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio nuostatą dėl teisių į daiktus suvaržymų, nustatytų iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, galiojimo įsigaliojus šiam kodeksui.

Nagrinėjamoje byloje įrodyta aplinkybė, kad pradinis gyvenamojo namo savininkas leido gyventi ginčo name ieškovams. Šio fakto neneigė ir atsakovai, nurodę, kad tarp brolių buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, ginčo name gyveno dvi šeimos, atsakovo tėvas buvo leidęs laikinai neatlygintai ieškovams naudotis minėtu gyvenamuoju namu. Č. S. leido laikinai neatlygintai ieškovams gyventi ginčo gyvenamajame name, vėliau šios teisės ir pareigos perėjo namo paveldėtojams. Taigi, nekilnojamojo turto savininkui ir jo teisių perėmėjams visada buvo žinomas šis nekilnojamojo turto suvaržymų atsiradimo pagrindas, aplinkybės ir realus suvaržymų įgyvendinimas – ieškovų ilgalaikis ir nepertraukiamas gyvenimas gyvenamosiose patalpose. Toks savininko nuosavybės teisės suvaržymas 1964 m. Civiliniame kodekse nebuvo įtvirtintas kaip daiktinė teisė, nes tokiu įtvirtintu reguliavimu nebuvo nustatytas uzufrukto teisinių santykių apibrėžimas ir jų kvalifikavimas. Vis dėlto nuosavybės teisės suvaržymo teisiniai santykiai jų atsiradimo metu buvo teisėti, t. y. sukeliantys civilines teises ir pareigas. Teisėtai atsiradę iki įsigaliojant CK, remiantis 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 2 dalimi, teisiniai santykiai galioja kaip nuosavybės teisės suvaržymai ir pagal analogiją kvalifikuotini kaip uzufrukto teisiniai santykiai.