Žemės sklypo ribos

Byloje sprendžiama dėl žemės sklypų ribų nustatymo teisme.

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo nustatyti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas pagal atliktus kadastrinius matavimus, kurios žemės sklypo plane pažymėtos ribų posūkio taškais ir įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pirtį ir lieptą.

Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.45 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punkto, Lietuvos Respublikos kadastro įstatymo 2 straipsnio 3, 4 dalių, 3 straipsnio 4 dalies, 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2, 4 dalių, 8 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 19 dalies, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 21 straipsnio,  Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių nuostatomis. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas buvo suformuotas preliminariais matavimais ir, atlikus sklypo kadastrinius matavimus, buvo nustatyta, jog gretimo sklypo savininkė (atsakovė) savavališkai užėmė 0,1905 ha dalį ieškovei priklausančio sklypo. Su atsakovės atliktais jai priklausančio žemės sklypo kadastriniais matavimais ieškovė nesutiko, nes jie neatitiko teritorijų planavimo dokumentų, nepagrįstai buvo atlikti remiantis sklypo topografine nuotrauka, kurioje nenurodytos sklypo riboženklių koordinatės. Dėl klaidingai pažymėtų atsakovės sklypo ribų ir neteisingai nustatytos pirties bei liepto vietos topografinėje nuotraukoje didesnė dalis atsakovės statinių yra ieškovės sklype, kurį atsakovė savavališkai užėmė.

CK 4.45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus; jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo.

Vadinasi, CK 4.45 straipsnio 1 dalies reglamentuota tvarka teismas nustato žemės sklypo ribas, jei, pirma, žemės sklypo savininkai nesutaria dėl sklypo ribų, antra, ribos neaiškios iš esamų dokumentų.

CK 4.45 straipsnio 1 dalyje paminėti įrodymai, kuriuos turi įvertinti teismas, nustatydamas žemės sklypo ribą: tai dokumentai, faktiškai valdomo sklypo ribos bei kiti įrodymai, ir nurodyta, kaip šis klausimas turi būti sprendžiamas, kai ribų nustatyti neįmanoma: prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo. Taigi, pagal šią teisės normą pirmiausia turi būti siekiama nustatyti anksčiau egzistavusią, formuojant žemės sklypus nustatytą žemės sklypų ribą, ir tik tokios galimybės nesant riba nustatoma, ginčytiną plotą po lygiai priskiriant kiekvienam žemės sklypui.

Aiškindamas paminėtą teisės normą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išdėstymą dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje. Teismo pareiga, atsižvelgiant į ginčo šalių faktiškai valdomus žemės sklypus, turimus dokumentus, netikslumų tarp teisinės ir faktinės žemės sklypo ribos kilimo priežastis, priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, siekiant, kad nustatoma žemės sklypo riba būtų patogi gretutinių žemės sklypų savininkams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis ginčo šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443-701/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką).